Kartą, viename MAŽAME kaimelyje, gyveno BERNIUKAS, vardu Jonas. Jis gyveno NAME kartu su savo TĖVAIS. Jonas buvo labai drąsus ir nieko nebijojo – nesvarbu, koks didelis ar BAISUS tai bebūtų dalykas. Jo KAIMO žmonės dažnai sakydavo: „Jonas yra bebaimis!“
VIENĄ POPIETĘ MAMA paprašė Jono nueiti į turgų artimiausiame KAIME. Jai reikėjo šiek tiek DUONOS ir SŪRIO. Jonas labai apsidžiaugė. Jis nė akimirkos nesudvejojo. Jis pasakė: „Aš nebijau! Eisiu tuoj pat!“
Pradėjęs kelionę, Jonas praėjo DIDELĮ lauką, kuriame ŠUO prižiūrėjo po SAULĖTU DANGUMI BESIGANANČIUS ARKLIUS. ARKLIAI buvo ramūs, ir Jonas pamojavo jiems sakydamas: „Sveiki, ARKLIAI!“ Jis nebijojo DIDELIŲ gyvūnų, kuriuos sutiko pakeliui.
Kurį laiką ėjęs, Jonas įžengė į MIŠKĄ. Medžiai buvo aukšti, o takas nuklotas ŽALIAIS lapais. Buvo labai tylu, ir medžių šešėliuose MIŠKAS atrodė šiek tiek ŠALTAS ir PASLAPTINGAS. Tačiau Jonas nebijojо. Jis buvo išmokytas, kad BAIMĖ yra nereikalinga, ir kad kartais tai, kas atrodo BAISU, iš tikrųjų išvis nėra BAISU.
Staiga Jonas PAMATĖ VILKĄ, stovintį šalia DIDŽIULĖS uolos. VILKAS spoksojo į Joną ir garsiai suurzgė: „Grrrr!“ Tačiau Jonas neišsigando. Jis stovėjo ramiai ir pasakė: „Sveikas, VILKE! Aš tavęs nebijau!“ VILKAS PAŽVELGĖ į jį ir lėtai nuėjo šalin. Jonas NUSIŠYPSOJO ir tęsė savo kelią.
Jonui žengiant vis giliau į MIŠKĄ, SAULĖ pradėjo leistis ir darėsi šiek tiek tamsiau. Tačiau Jonas nesijaudino dėl artėjančios NAKTIES. Jis tikėjo, kad kelias yra saugus ir kad nėra ko BIJOTI.
GALIAUSIAI Jonas pasiekė artimiausią KAIMĄ ir nuėjo tiesiai į TURGŲ. TURGUS buvo pilnas žmonių iš įvairių šalių, kiekvienas pardavinėjo ŠVIEŽIĄ MAISTĄ. Jonas nupirko tai, ko REIKĖJO jo MAMAI, ir tada patraukė atgal NAMO.
Grįždamas Jonas PAJUTO lengvą SKAUSMĄ pėdoje, bet dėl to nesijaudino. Jo sveikata buvo gera ir jis nesijautė pavargęs. Jonas NUSIŠYPSOJO, nes ŽINOJO, kad yra STIPRUS ir niekas negali jo sustabdyti.
Grįždamas iš TURGAUS, Jonas pasiekė savo KAIMĄ ir nuskubėjo NAMO. Kai jis grįžo, MAMA jo laukė.
– Jonai, tu grįžai! – pasakė ji apkabindama.
Jonas NUSIŠYPSOJO ir atsakė:
– Aš nieko nebijau, MAMA!
Į vidų įėjo ir jo TĖVAS bei tarė:
– Tu esi drąsus BERNIUKAS, Jonai! Tu nuėjai į kitą KAIMĄ, perėjai MIŠKĄ ir net sutikai VILKĄ! Tu esi bebaimis!
Jonas PAŽVELGĖ į savo TĖVUS ir pasakė:
– Aš ŽINAU, kad nėra ko bijoti, kol esu STIPRUS ir drąsus.
Ir taip Jonas, bebaimis BERNIUKAS, ŽINOJO, kad nėra nieko, ko jis negalėtų įveikti su drąsa.
