Red Riding H

Raudonkepuraitė: Pasaka vaikams

Seniai, labai seniai, gyveno mergaitė, vardu Raudonkepuraitė. Ji buvo labai graži ir miela, ir visi ją mėgo. Kiekvienas, pamatęs ją su raudona skraiste, uždėta ant galvos, vadino ją Raudonkepuraite. Vieną dieną jos mama paprašė ją nuvykti pas senelę, kuri gyveno miške, ir atnešti jai šiek tiek maisto bei vaistų.

„Raudonkepuraite, būk atsargi ir nesitrauk nuo kelio, nes miške gyvena pavojingi gyvūnai,“ – perspėjo mama. „Nepalik kelio, nes gali patekti į bėdą.“

Raudonkepuraitė pažadėjo, kad klausys mamos ir eis tiesiai į senelės namus. Tačiau kai ji įžengė į mišką, užsigeidė pasižvalgyti ir pažiūrėti į gražius gėlių laukus, kurie augo šalia kelio. Ji nusprendė pasivaikščioti ir rinkti gėles, pamiršdama mamos įspėjimus. Kol ji rinko gėles, jos nepastebėjo, kaip ją stebėjo didelis vilkas.

Vilkas, žinodamas, kad mergaitė keliauja į senelės namus, sumanė išnaudoti progą. Jis priėjo prie Raudonkepuraitės ir pasakė: „Kur tu eini, gražioji mergaitė?“

„Aš einu pas savo senelę, kuri gyvena miške,“ – atsakė Raudonkepuraitė.

„O kur ji gyvena?“ – paklausė vilkas.

„Ji gyvena už miško, po dideliais ąžuolais, namuose su raudonais langais,“ – atsakė Raudonkepuraitė, nesuprasdama, kad pasakoja vilkui savo senelės namų vietą.

Vilkas nusprendė apgauti Raudonkepuraitę. Jis nuskubėjo pas senelę, užpuolė ją ir paslėpė į spintą. Tada vilkas apsirengė senelės drabužiais ir įsikėlė į jos lovą, laukdamas, kada Raudonkepuraitė atvyks.

Raudonkepuraitė toliau rinko gėles ir tik galiausiai, kai prisiminė senelės namus, nusprendė keliauti į juos. Kai ji pasiekė senelės namus, pastebėjo, kad durys buvo atidarytos ir tai ją šiek tiek nustebino. Įėjusi į kambarį, ji pamatė senelę gulint lovoje, bet kažkas atrodė labai keista.

„Senelė, kodėl tu turi tokius didelius ausis?“ – paklausė Raudonkepuraitė.

„Kad geriau tave girdėčiau, mano brangioji,“ – atsakė vilkas, bandydamas nuslėpti savo tikrąją tapatybę.

„Senelė, kodėl tu turi tokius didelius akis?“ – paklausė mergaitė.

„Kad geriau tave matyčiau, mano brangioji,“ – atsakė vilkas, ir vėl bandė nuslėpti savo apgaulę.

„Senelė, kodėl tu turi tokius didelius dantis?“ – paklausė Raudonkepuraitė.

„Kad geriau tave suvalgysiu!“ – sušuko vilkas, iššokęs iš lovos ir puolęs mergaitę.

Raudonkepuraitė, pasimetusi ir išsigandusi, pabandė pabėgti, tačiau buvo per vėlu. Laimei, medžiotojas, kuris buvo netoliese, išgirdo triukšmą ir atbėgo į namus. Jis greitai nužudė vilką, išlaisvino senelę ir padėjo Raudonkepuraitei.

Raudonkepuraitė labai išsigando ir pažadėjo niekada daugiau nesitraukti nuo kelio ir visada klausyti savo mamos patarimų. Ji su senelė ir medžiotoju džiaugėsi, kad vėl visi buvo saugūs ir laimingi.