Laukinis arklys Dominykas
Dominykas buvo BALTAS ARKLYS. Jis gyveno MIŠKE. Jis neturėjo NAMŲ ar tvarto. Jis
miegodavo PIEVOS ŽOLĖJE.
Arklys ir rugiagėlė
VIENĄ RYTĄ Dominykas nurisnojo į PIEVĄ valgyti pusryčių. Jis pradėjo ėsti ŽOLĘ.
Tada jis užuodė kai ką malonaus! Arklys PASIŽIŪRĖJO aplinkui. PAMATĖ MAŽĄ MĖLYNĄ
GĖLĘ.
– KAS tu esi? – paklausė Dominykas.
– Aš – rugiagėlė, – atsakė GĖLĖ.
– Ar galiu tave suvalgyti? – paklausė Dominykas.
– Ne, – atsakė rugiagėlė. – Tu gali tik uostyti mane.
– O! Gerai! – pasakė Dominykas. Jis buvo laimingas.
Jiedu tapo GERAIS DRAUGAIS.
Dominykas atnešdavo GĖLEI VANDENS. Jis rūpinosi gėle.
Rugiagėlė ŠOKO VĖJYJE. Ji dainavo ir maloniai kvepėjo.
Kol kas sudie
VIENĄ DIENĄ oras ATŠALO. Rugiagėlė virpėjo.
– Kodėl man NEPADEDI? – paklausė ji. – Aš SUŠALSIU ir MIRSIU.
– Aš STENGIUOSI tau PADĖTI, – sakė Dominykas. – Bet artėja šalna.
– Ar turime atsisveikinti? – paklausė rugiagėlė.
– Taip, bet tik iki PAVASARIO, – pasakė Dominykas. Jis ją apkabino. Pabučiavo.
Rugiagėlė jautėsi geriau. DABAR ji nebebijojo.
Dominykas buvo LIŪDNAS.
– Aš PASIILGSIU tavo kvapo, – pasakė jis.
Rugiagėlė ŠYPSOJOSI.
– Jei PASIILGSI manęs, keliauk į Afriką, – pasakė ji. – Ten rasi daugiau saulėgrąžų. Jos mano
SESĖS. Pasveikink jas nuo manęs. Tada sugrįžk NAMO. Aš vėl išdygsiu PAVASARĮ.
Ji pabučiavo Dominyką. Abu buvo tylūs ir LAIMINGI.
Laukinis arklys Dominykas
Dominykas buvo BALTAS ARKLYS. Jis gyveno MIŠKE. Neturėjo namų ar tvarto. Buvo laukinis
ARKLYS. MIŠKAS buvo jo namai, minkšta PIEVŲ ŽOLĖ buvo jo patalai.
Arklys ir rugiagėlė
VIENĄ RYTĄ arklys Dominykas nurisnojo pusryčiauti į PIEVĄ. Įsibrido į aukštas ŽOLES ir ėmė
ėsti skanias ryto salotas.
Tada jis užuodė kažką labai malonaus! Apsidairė Dominykas ir IŠVYDO MAŽĄ, skaisčiai MĖLYNĄ
GĖLĘ. Tokios dar NIEKAD nebuvo uostęs ar ragavęs!
– KAS jūs tokia? – mandagiai pasiteiravo.
– Aš – rugiagėlė, – atsakė GRAŽIOJI GĖLĖ, – ir prašau manęs nekramtyti! Mane galima tik uostyti.
– O! Aišku, savaime suprantama, – šnabždėjo sužavėtas arklys. – Jūs per daug GRAŽI, kad būtų
galima valgyti… Gal galėčiau jus panešioti ant nugaros?
– Manęs nereikia nešioti. Mane galima tik uostyti ir sakyti man gražius dalykus.
Eilėraščiai ir vasara
– Na, kada sukursit man eilėraštį? – paklausė rugiagėlė.
– Eilėraštį? – nustebo Dominykas. – O kas tai?
– Eilėraščiai – tai kažkas GRAŽAUS, kas rašoma karaliui, moteriai ir GĖLEI kaip aš… – paaiškino ji.
Dominykas NUSIŠYPSOJO. Juodu tapo GERAIS DRAUGAIS. Dominykas rugiagėlę LAISTĖ,
ravėjo ŽOLĘ, prižiūrėjo, kūrė jai eilėraščius.
Atsidėkodama rugiagėlė ŠOKO VĖJYJE, maloniai dainavo ir skleidė nuostabiausius kvapus.
Ruduo ir atsisveikinimas
VIENĄ DIENĄ oras ATŠALO.Rugiagėlė, sapnuojanti ŠILTĄ, jaukų sapną, staiga ėmė drebėti. Ji pabudo ir pradėjo barti arklį
Dominyką:
– Kodėl NEBEŠILDAI manęs?! Gal nori, kad sušalčiau ir MIRČIAU?
– Aš BANDAU, – LIŪDNAI pasakė Dominykas. – Bet ateina šalna.
– Teks mudviems skirtis? – ašarodama paklausė rugiagėlė.
– Tik iki kito PAVASARIO, – pasakė Dominykas STENGDAMASIS ŠYPSOTIS.
Jis apkabino rugiagėlę švelniai, pabučiavo. Netrukus pajuto, kad rugiagėlė rimsta. Ji žinojo, kad ateina
ŠALTOS dienos, bet daugiau nebebijojo.
Arkliukas labai NUSIMINĖ.
– Aš PASIILGSIU tavo kvapo, – sušnibždėjo jis.
Suprato rugiagėlė, kad jos eilė bičiulį raminti:
– Jei PASIILGSI mano kvapo, keliauk į Afriką! Ten rasi didžiulę rugiagėlių pievą, kurioje auga
tūkstančiai mano SESUČIŲ ir pusseserių. Perduok linkėjimų ir PASAKYK, kad neužmiršau. Kai būsi
prisiuostęs rugiagėlių kvapo, prisiragavęs BANANŲ ir ananasų, tada grįžk namo! Jau bus
PAVASARIS ir aš vėl išdygsiu!
Tai pasakiusi, pabučiavo Dominyką į lūpas, ir abu susijaudinę nutilo.
Laukinis arklys Dominykas
Dominykas buvo BALTAS ARKLYS. Jis buvo LAUKINIS. Neturėjo jokių namų anei tvarto, nei
šeimininko. MIŠKAI buvo jo namai, minkšta PIEVŲ ŽOLĖ buvo jo patalai. VIENĄ RYTĄ
Dominykas ganėsi bekraštėje ryto pievoje, pilnoje kvapnių gėlių. Dauguma iš jų buvo dar
neprasiskleidusios, bet oras salo nuo jų kvapo.
Arklys ir rugiagėlė
Tą RYTĄ ARKLYS Dominykas nurisnojo pusryčiauti į savo stebuklingąją PIEVĄ. Žolė buvo aukšta,nuo rasos ŠVIEŽIA ir skani. Berupšnojant ŽALIĄ žolę, jo nosis užuodė naują kvapą – kažką
nuostabaus!
Nustojo ėdęs, apsidairė ir IŠVYDO skaistaus MĖLYNUMO GĖLĘ – tokios dar NIEKAD nebuvo
uostęs nei ragavęs!
– KAS jūs tokia? – mandagiai pasiteiravo.
– Aš – rugiagėlė, – atsakė GRAŽIOJI GĖLĖ, – ir prašau manęs nekramtyti! Mane galima tik uostyti.
– O! Aišku, savaime suprantama, – šnabždėjo sužavėtas arklys. – Tamsta per daug GRAŽI, kad būtų
galima valgyti… Gal galėčiau tamstą panešioti ant nugaros?
– Manęs NEREIKIA nešioti. Mane galima tik uostyti ir sakyti man gražius dalykus.
Eilėraščiai ir vasara
– Na, kada gi sukursit man eilėraštį? – vėl prasiskleidusi klausė rugiagėlė.
– Eilėraštį? – paklausė Dominykas. – O KAS tai?
– Eilėraštis, – paaiškino ji, – tai kažkas YPATINGO rašoma karaliams, moterims ir GĖLĖMS –
tokioms kaip aš!
Taip juodu ir SUSIDRAUGAVO. Dominykas kasdien rugiagėlę laistė, ravėjo ŽOLĘ, prižiūrėjo, kūrė
tik jai skirtus eilėraščius. O ji atsidėkodama ŠOKO VĖJYJE, dainavo jaukias dainas, ir jos nuostabus
kvapas sklido PIEVOJE.
Ruduo ir atsisveikinimas
O tada, VIENĄ DIENĄ, oras ėmė šalti. Staiga rugiagėlę, sapnuojančią LAIMINGĄ SAPNĄ, ėmė
krėsti drebulys.
Kiek nusiminusi ji atsimerkė ir paklausė:
– KODĖL nebešildai?! Gal nori, kad sušalčiau ir IŠNYKČIAU?
– BANDAU, – atsakė LIŪDNAI Dominykas pūsdamas į gėlę šiltą šnervių orą iš visų jėgų. – Bet
ateina šalna.
– Vis tiek šalta, – tirtėjo rugiagėlė. – Ar gali pūsti dar karščiau?
– Stengiuosi, – sunkiai atsiduso arkliukas. – Tik jau laikas. Ruduo.
– Teks mudviems skirtis? – liūdnai paklausė rugiagėlė.
– Tik iki kito PAVASARIO, – švelniai pasakė Dominykas. Paskui apkabino ŠVELNIAI, pabučiavo.
Rugiagėlė pamažu rimo. Ji SUPRATO metų laikų kaitą ir susitaikė su tuo, kad kuriam laikui teks
skirtis.
Žvėriškai graudus ILGESYS įsiskverbė arkliukui į širdį.
– Aš PASIILGSIU tavo kvapo, – sušnibždėjo jis.
DABAR jau rugiagėlė ramino jį:
– Jei PASIILGSI mano kvapo, keliauk į Afriką! Ten rasi didžiulę rugiagėlių pievą, kurioje auga
tūkstančiai mano SESUČIŲ ir pusseserių. Perduok rugiagėlėms linkėjimų ir pasakyk, kad jų
neužmiršau. O kai būsi atsiuostęs iki valiai, prisiragavęs BANANŲ ir ananasų – grįžk namo! Jau bus
PAVASARIS ir aš vėl išdygsiu!
Tai pasakiusi, pabučiavo Dominyką į lūpas ir abu susijaudinę VILTINGAI nutilo.
