Keista karieta
VIENĄ RYTĄ Dinas pabudo vėlai. Po pusryčių jis išėjo Į LAUKĄ. Jo MAMA pasakė:
– Neik į gatvę.
– Aš būsiu tik prie NAMŲ. Tikrai, tikrai! – atsakė Dinas.
Bet Dinas išbėgo į gatvę. Jis pasuko į SIAURĄ gatvelę, kurios NIEKADA anksčiau nebuvo matęs. Ten buvo labai tylu.
Tada jis PAMATĖ keistą karietą. Ji buvo be ARKLIŲ. Karieta turėjo variklį ir didelius ratus. Ji sustojo. Iš jos iššoko vyras. Jis dėvėjo ilgą VIOLETINĮ paltą ir didelę ORANŽINĘ skrybėlę. Jo burna buvo labai didelė.
– LABAS RYTAS, Dinai, – pasakė vyras.
– IŠ KUR tu ŽINAI mano vardą? – paklausė Dinas.
– O, aš tave PAŽĮSTU, – atsakė vyras. – KAS SUPLĖŠĖ tavo kelnes?
– Išdykęs BERNIUKAS tai padarė! Tikrai, tikrai! – pasakė Dinas.
Vežėjas čiupo Diną ir įsisodino į vežimą. Jie važiavo ilgai.
– KUR mes važiuojame? – paklausė Dinas.
– CUKRAUS mieste pirkti, – pasakė vyras. – Tikrai, tikrai!
Dinas PAŽVELGĖ pro langą. Jie buvo ne mieste, o MIŠKE.
PILYJE
Vežimas sustojo. Dinas išlipo. Jis PAMATĖ didelę PILĮ. Ant vartų buvo parašyta: MELAGIŲ PILIS. Viduje viskas atrodė PRABANGIAI. Minkšti kilimai, gražios užuolaidos ir įvairiaspalviai žibintai.
Dinas ėjo ir pargriuvo. Jis PAŽVELGĖ žemyn. Kilime buvo skylė. Jis palietė kilimą. Kilimas buvo NETIKRAS! Iš popieriaus. Jis palietė užuolaidas.
Užuolaidos buvo iš saldainių popieriukų!
Kitame KAMBARYJE sėdėjo aštuoni BERNIUKAI. Visi BERNIUKAI vilkėjo vienodus drabužius: VIENA kelnių klešnė buvo plati, KITA siaura, VIENA švarko rankovė buvo ILGA, kita trumpa, VIENAS batas buvo didelis, kitas mažas. Visi BERNIUKAI dėvėjo RAUDONAS kepures.
Vyras davė Dinui tokius pat drabužius. Dinas nenorėjo persirengti, bet tai padarė. Jis neužsidėjo kepurės.
– Dabar jis – GERAS žmogus! – pasakė BERNIUKAI.
Melagių karalius
Melagių karalius sėdėjo soste. Jis buvo storas ir turėjo raukšlėtą nosį. Ant jo galvos buvo RAUDONA popierinė karūna. Karūna atrodė kaip daugybė liežuvių. Karalius pasakė:
– Ne ŠIANDIEN, ne vakare, neatvažiuos NELAUKTI svečiai iš netolimo krašto.
Dinas klausėsi. Jis suprato: Karalius viską sako atvirkščiai!
Paslaptinga karieta
Tą RYTĄ Dinas atsibudo vėlai. Po pusryčių jis išėjo Į LAUKĄ.
– Neik į gatvę, – pasakė MAMA. Oi ne, aš liksiu prie NAMŲ. Tikrai, tikrai! – atsakė Dinas. Bet kai išėjo, jis nubėgo gatve. Jis atrado MAŽĄ gatvelę, kurios NIEKADA anksčiau nebuvo matęs. Ten buvo labai tylu. Joje degė SENAS gatvės žibintas. Tada Dinas PAMATĖ atvažiuojant keistą karietą. Ji buvo be ARKLIŲ. Karieta turėjo variklį ir didelius ratus. Karieta sustojo šalia Dino. Atsidarė MĖLYNOS durys, iššoko vyras ILGU VIOLETINIU paltu ir didžiule ORANŽINE skrybėle. Matėsi tik jo didelė burna. – LABAS RYTAS, Dinai, – pasakė vyras. – IŠ KUR tu ŽINAI mano vardą? – paklausė Dinas. – O, aš tave gerai PAŽĮSTU, – atsakė vyras. – KUR prasiplėšei kelnes? – Kelnes man perplėšė išdykęs vaikas. Tikrai, tikrai! – pasakė Dinas. Vežėjas čiupo Diną ir įsisodino į vežimą. Jie ILGAI važiavo. – KUR mes važiuojame? – paklausė Dinas. – CUKRAUS pirkti. Parduotuvė pačiame miesto centre. Tikrai, tikrai! – atsakė vyras. Dinas PAŽVELGĖ pro langą. Jie jau nebuvo mieste. Jie važiavo MIŠKU.
Pilyje
Dinas išlipo iš vežimo. Priešais jį stovėjo aukšta PILIS. Ant vartų buvo užrašyta: MELAGIŲ PILIS. Viskas atrodė PRABANGIAI ir GRAŽIAI. Grindys buvo nuklotos minkštais kilimais. Ant langų gražios užuolaidos. Švietė įvairiaspalviai žibintai.
Dinas ėjo ir šiek tiek paslydo. PAŽVELGĘS žemyn PAMATĖ kilime skylę. Palietė kilimą.
Kilimas buvo NETIKRAS – iš popieriaus! Jis palietė užuolaidas. Jos buvo iš saldainių popieriukų!
– Eime, – pasakė vyras. Jie įėjo į didelį KAMBARĮ. Ten sėdėjo aštuoni BERNIUKAI. Visi jie vilkėjo vienodus, keistus drabužius: VIENA kelnių klešnė buvo plati, KITA siaura; VIENA švarko rankovė trumpa, KITA ilga; VIENAS batas smailas, KITAS bukas. Visi su RAUDONOMIS kepurėmis.
Vyras davė Dinui tokius pat drabužius. Dinas NENORĖJO persirengti, bet persirengė. Jis neužsidėjo RAUDONOS kepurės.
– Dabar jis – GERAS žmogus! – sušuko BERNIUKAI.
Jie apsupo Diną ratu. Tada sušuko: „Pas VALDOVĄ! Pas VALDOVĄ!“
Melagių karalius
Soste sėdėjo Melagių karalius. Tai buvo storas BERNIUKAS su juokinga nosimi. Ant galvos jis turėjo karūną, padarytą iš RAUDONŲ ir AUKSINIŲ popierinių liežuvių. Karalius pažvelgė į vaikus. Jis pakėlė ranką ir pasakė: – Ne ŠIANDIEN, ne vakare, neatvažiuos nelaukti svečiai iš netolimo krašto. Nepasiruoškime jų pasitikti.
Dinas suprato, kad melagių karalius viską kalba atvirkščiai.
Paslaptinga karieta
Tą RYTĄ Dinas pabudo vėlai. Po pusryčių jis susiruošė Į LAUKĄ.
– Tik neik į gatvę, – perspėjo MAMA.
– O ne, niekur IŠ KIEMO neisiu! – pažadėjo Dinas. – Tikrai tikrai!
Bet vos atsidūręs LAUKE, jis nubėgo gatve tolyn. Bėgdamas atsidūrė MAŽOJE, NIEKADA nematytoje gatvelėje. Aukštai suposi SENOVIŠKAS gatvės žibintas. Buvo keistai tylu. Po kiek laiko Dinas PAMATĖ atvažiuojančią karietą. Tai buvo keista karieta: be ARKLIŲ, varoma motoro, su didžiuliais ratais. Karieta privažiavo prie Dino. Atsidarė PUOŠNIOS MĖLYNOS durelės, pro jas iššoko vežėjas su ILGU VIOLETINIU apsiaustu ir plačia ORANŽINE kepure. Kepurė užmaukšlinta iki pat nosies. Buvo matyti tik labai plati vežėjo burna.
– LABAS RYTAS, Dinai, – pasisveikino vežėjas.
– IŠ KUR jūs ŽINOTE mano vardą? – NUSTEBO berniukas.
– O, aš tave gerai PAŽĮSTU, – NUSIŠYPSOJO vežėjas. – KUR prasiplėšei kelnes?
– Kelnes man perplėšė išdykęs vaikas, – atsakė Dinas. – Tikrai tikrai!
Vežėjas pačiupo berniuką už pažastų ir įkėlė į karietą. Važiavo jie ilgai. Dinas sunerimęs paklausė, kur jie važiuoja.
– Pats žinai kur – cukraus pirkti, – atsakė vežėjas. – Parduotuvė čia pat, miesto vidury. Tikrai
tikrai.
Dinas ŽVILGTELĖJO pro langelį. Karieta jau buvo toli už miesto ir riedėjo MIŠKU.
Pilyje
Kai Dinas išlipo iš karietos, priešais jį stūksojo aukšta, DIDINGA PILIS. Virš puošnių jos vartų žvilgančiomis raidėmis buvo užrašyta: MELAGIŲ PILIS. Vartai tyliai atsidarė, ir berniukas įėjo pilin. Viskas buvo PUOŠNU ir PRABANGU! Ant grindų patiesti puikūs kilimai, langus dengė gražiausios užuolaidos, lempų gaubtai žaižaravo VISOMIS VAIVORYKŠTĖS spalvomis. Dinas netyčia užkliuvo batu už kilimo. Berniukas PAŽVELGĖ sau po kojomis ir NUSTĖRO: jis perplėšė brangų kilimą! Pačiupinėjo perplėštą vietą ir nustebęs pamatė, kad kilimas NETIKRAS, padarytas iš prasto dažyto popieriaus. Pačiupinėjęs užuolaidas, įsitikino, kad ir jos netikros, sulipdytos iš senų saldainių popieriukų.
– Na, užteks ŽIOPLINĖTI, eime, – pasakė ir vėl iš kažkur atsiradęs vežėjas.
Dideliame kambaryje sėdėjo aštuoni BERNIUKAI. Jie visi vilkėjo vienodais drabužiais:
VIENA kelnių klešnė plati, KITA – siaura, VIENA švarko rankovė trumpa, KITA – ilga, VIENAS batas smailas, KITAS – bukas. Ant galvų kadaravo RAUDONOS kepurės, kurios buvo panašios į iškištus liežuvius.
Vežėjas padavė Dinui drabužius. Lygiai tokius kaip berniukų. Norom nenorom Dinas persirengė, bet RAUDONOS kepurės užsidėti nepanoro.
– Va! Dabar jis tikras TEISUOLIS! – pareiškė BERNIUKAI apstoję Diną ratu. – Pas VALDOVĄ! Pas VALDOVĄ! – šaukdami prie durų puolė berniukai.
Melagių karalius ir jo svečiai
Soste sėdėjo melagių karalius, storas riestanosis BERNIŪKŠTIS. Ant jo galvos puikavosi popierinė karūna iš RAUDONŲ PAAUKSUOTŲ liežuvių. Melagių karalius peržvelgė subėgusius vaikus, pakėlė ranką ir iškilmingai pranešė:
– Ne ŠIANDIEN, ne vakare, neatvažiuos nelaukti svečiai iš netolimo krašto. Nepasiruoškime jų pasitikti.
Dinas jau suprato, kad melagių karalius viską kalba atvirkščiai.
Atvykę svečiai gyrė PILĮ, karalių ir parką. Kai jie atsisveikino ir ėjo PILIES koridoriumi, Dinas prie jų pribėgo ir tyliai paaiškino, kad čia viskas melaginga ir netikra. Čia Melagių pilis. Čia net MAISTAS NETIKRAS. Jis maldavo, kad svečiai jį išsivežtų. Svečiai buvo DĖKINGI, kad Dinas pasakė teisybę ir SUTIKO būtinai nuvežti Diną pas MAMĄ.
Netrukus BERNIUKAS riedėjo tolyn nuo PILIES. Dar kiek pavažiavusi karieta sustojo ir vienas svečias paragino Diną lipti. Jau parvežė berniuką namo. Dinas džiaugsmingai iššoko iš karietos ir net pritūpė iš nustebimo: jis vėl stovėjo šalia Melagių PILIES!
