Kažkada ATEITYJE gimė NAUJA gyvybė. Kažkur giliai po PAVIRŠIUMI iš mažytės SĖKLOS ėmė dygti daigelis. Jis smalsiai ŽVELGĖ į aplinkinį pasaulį. Kaži kiek jis NEPAMATĖ – tik daugybę žemės ir vieną kitą akmenį.
„Dievulėliau, tai visiškai nepanašu į pasaulį, apie kurį SVAJOJAU. Viskas atrodo taip niūriai.“
Staiga jis išgirdo gilų balsą už nugaros. Tai buvo SENAS SENELIS Kirmėlė.
„Tau reikėtų pasilikti ten, kur esi. Čia – tikras rojus, PALYGINTI su tuo, kas vyksta PAVIRŠIUJE,“ – tarė SENELIS Kirmėlė mažajam daigeliui.
„Žinoma, DABAR prisimenu. Tai buvo vieta iš mano SVAJONIŲ. Savo SAPNUOSE aš MAČIAU ŽALIAS UPES, BITES ir DRUGELIUS SPALVINGAIS sparnais. VAIKAI žaidė su aitvarais ir kamuoliais. Aš TURIU skubėti į PAVIRŠIŲ. Negaliu laukti. Sudie, mano DRAUGE.“
„Palauk, palauk! Tavo SVAJONĖ GRAŽI, bet viskas nebėra taip, kaip anksčiau.“
„Tikrai? KAS nutiko?“
„Žemė stipriai KARŠČIUOJA. MIŠKAI nyksta. Jie nukirto paskutinį milžinišką medį ir pavertė jį stalu.“
„Tai siaubinga! KAS nutiko visiems PAUKŠČIAMS, kurie ten turėjo ŠEIMAS ir lizdus? Ar jie DABAR peri ant stalo, MIESTE? KOKS apskritai yra gyvenimas MIESTUOSE?“
„Mano mielas vaike, MIESTAI pilni betono, plieno ir STIKLO. Ten tapo taip KARŠTA, kad žmonės beveik nebeišeina iš namų. Visur pučia oro kondicionieriai. Suaugusieji nebeturi LAISVO LAIKO, net savo vaikams ir gamtai.“
„Papasakok man apie ŠIANDIENOS vaikus, SENELI Kirmėle.“
„VAIKAI visas DIENAS praleidžia prie kompiuterių ir televizorių. Jie daugiau nebežaidžia LAUKE.“
„Man NEPATINKA šis modernus pasaulis. Mes TURIME ką nors dėl to padaryti, SENELI Kirmėle.“
„SIŪLAU tiesiog pasilikti čia, po žeme. Čia saugiau, ir MAISTO pakanka visiems.“
„Ne, SENELI Kirmėle, taip nebus. Žmonėms ir VAIKAMS REIKIA PAGALBOS.“
„Ar tikrai?“
„Žinoma. Mes PRIVALOME jiems PADĖTI. Keliaukime aukštyn, SAULĖS link!“
VIENĄ DIENĄ MAŽAS BERNIUKAS kieme PAMATĖ kažką NAUJO. Jis pamanė, kad tai žaislas, bet NEŽINOJO, kaip su juo žaisti, todėl pakvietė TĖTĮ, kad šis jam PADĖTŲ.
TĖTIS buvo labai NUSTEBĘS:
„RAMUNĖ! TIKRA RAMUNĖ! Tiek daug laiko nebuvau jos MATĘS. O dabar ji čia, mūsų kieme. Kaip GRAŽU!“
„RAMUNĖ? KAS tai?“
„Tai yra GĖLĖ, maža gyva būtybė. Kai buvau jaunas, jų buvo daug. Tai buvo LAIMINGI laikai.“
„TĖTI, pauostyk – ji maloniai kvepia. Ji tokia GRAŽI, bet LAUKE KAITRI SAULĖ sudegins ją, ar ne?“
„Tu teisus, SŪNAU. Mes TURIME ją gerai LAISTYTI. Tikiuosi, ji IŠGYVENS šį karštį.“
„Nesijaudink, TĖTI. Aš ja RŪPINSIUOSI. Ir nebūsiu vienas – ŠIANDIEN popiet ateis mano DRAUGAI, ir jie PADĖS.“
DRAUGAI SUTIKO PADĖTI.
„Puiku! Mes ją puoselėsime ir SĖSIME jos SĖKLAS visame pasaulyje,“ – pasakė MAŽASIS BERNIUKAS.
Jie nusprendė sudaryti planą, KAIP išgelbėti Žemę ir visas joje gyvenančias būtybes.
Vaikai SUTIKO, kad papasakos apie RAMUNĘ savo klasės draugams ir kitiems žmonėms.
Jie taip pat informavo žiniasklaidą ir pristatė savo idėjas.
VAIKAI SUKŪRĖ judėjimą „Išgelbėkime RAMUNĘ“.
„Ar MATEI, mano brangi DRAUGE? Ir tai tik pradžia. Aš labai tavimi didžiuojuosi. Tu buvai drąsi ateidama į šį pasaulį,“ – tarė MAŽASIS BERNIUKAS GĖLEI.
